Šefo blogas
2010-03-18 / Linas Samėnas
Daržoviniai reikalai
Na, ir užsipirkom mes šiandien salotų. Salotas valgyti sveika ir ko nepirkt, kai IKI parduotuvėse daržovių ir vaisių kainos nesikandžioja.
Kaip elgtis su baklažanais, matėt laidoje. Bet šį tą galima ir plačiau papasakoti. Juo labiau, kad tai nėra lietuviams įprasta daržovė. Po truputėlį mes prie jos prisipratinam, tai nėra jokia egzotika, bet neabejoju, dar ne visi žino, kaip jie ruošiami.
Visų pirma, baklažanai žali nevalgomi, tik kepti, virti, troškinti ar kaip nors kitaip apdoroti. Paprasčiausia ir gal skaniausia juos iškepti. Kepant baklažanus yra keli svarbūs momentai. Pirmas. Ant baklažanų riekelių mes pabėrėm druskos ir palikom pastovėti kokias 20 minučių. Kam to reikia? Baklažanai yra gana vandeningi, o jų sultys gali būti truputį kartokos. Kaip žinia, druska sugeria drėgmę – tai yra būdas atsikratyti baklažanų kartumo. Galit baklažanų riekeles dar truputį spustelt, kad daugiau sulčių išbėgtų. O jei nuogąstaujat, kad bus per sūru, baklažanus galit nuplaut. Bet po to, juos susausinkit. Čia antras svarbus momentas. Baklažanus reikia kepti sausus ir dėti į labai gerai įkaitintą aliejų. Jie linkę prisigerti riebalų, tad kuo greičiau jie apkeps, tuo bus geriau.
Trečiasis momentas – kai ištrauksit baklažanus iš keptuvės, padėkit juos ant popierinių rankšluosčių, kad susigertų aliejaus perteklius. Štai ir visos paslaptys apie baklažanų kepimą. Jei Jums patinka sausesni baklažanai, tai galit juos kepti ne keptuvėje su aliejumi, bet orkaitėje ant grotelių.
Dar mūsų pirkinių krepšyje šiandien atsidūrė kalnas žalių salotų. Vienos jų itin pikantiškos. Pasakysit, kas gali būti pikantiško iš salotų – žalia žolė ir tiek :). Žolė, bet su skoniu. Pavyzdžiui, gražgarstė (na ir sugalvojo lietuvišką pavadinimą – liežuvį galima nusisukt). Originalus jos pavadinimas būtų rucola. Tai yra kažkas tarpinio tarp prieskoninių žolelių ir salotų. Nedideli pailgi karpyti sodriai žalios spalvos lapeliai turi šiek tiek kartoką, šiek tiek rūgštoką skonį su riešutų, garstyčių prieskoniu. Dažniausiai jos naudojamos salotoms – ypač tinka su sūriais, pomidorais. Bet jas galima dėti ir į karštus patiekalus – sriubas, troškinius, makaronus. Jei jas virsit, tai elkitės panašiai kaip su špinatais, dėkit pačioje virimo pabaigoje, kad jos nesuvirtų ir išsaugotų savo skonį ir formą.
Kita labai nebloga žolė yra sultenė. Ji panaši į pas mus populiariausias gūžines salotas, bet lapai jos mažesni, kiek storesni, tvirtesni ir sultingesni. Neveltui jos sultenėmis vadinasi. Skonis irgi kiek išraiškingesnis, turi neryškų riešutų poskonį.
Skanios ir lengvos vakarienės. Ramaus vakaro.
Linas
Kaip elgtis su baklažanais, matėt laidoje. Bet šį tą galima ir plačiau papasakoti. Juo labiau, kad tai nėra lietuviams įprasta daržovė. Po truputėlį mes prie jos prisipratinam, tai nėra jokia egzotika, bet neabejoju, dar ne visi žino, kaip jie ruošiami.
Visų pirma, baklažanai žali nevalgomi, tik kepti, virti, troškinti ar kaip nors kitaip apdoroti. Paprasčiausia ir gal skaniausia juos iškepti. Kepant baklažanus yra keli svarbūs momentai. Pirmas. Ant baklažanų riekelių mes pabėrėm druskos ir palikom pastovėti kokias 20 minučių. Kam to reikia? Baklažanai yra gana vandeningi, o jų sultys gali būti truputį kartokos. Kaip žinia, druska sugeria drėgmę – tai yra būdas atsikratyti baklažanų kartumo. Galit baklažanų riekeles dar truputį spustelt, kad daugiau sulčių išbėgtų. O jei nuogąstaujat, kad bus per sūru, baklažanus galit nuplaut. Bet po to, juos susausinkit. Čia antras svarbus momentas. Baklažanus reikia kepti sausus ir dėti į labai gerai įkaitintą aliejų. Jie linkę prisigerti riebalų, tad kuo greičiau jie apkeps, tuo bus geriau.
Trečiasis momentas – kai ištrauksit baklažanus iš keptuvės, padėkit juos ant popierinių rankšluosčių, kad susigertų aliejaus perteklius. Štai ir visos paslaptys apie baklažanų kepimą. Jei Jums patinka sausesni baklažanai, tai galit juos kepti ne keptuvėje su aliejumi, bet orkaitėje ant grotelių.
Dar mūsų pirkinių krepšyje šiandien atsidūrė kalnas žalių salotų. Vienos jų itin pikantiškos. Pasakysit, kas gali būti pikantiško iš salotų – žalia žolė ir tiek :). Žolė, bet su skoniu. Pavyzdžiui, gražgarstė (na ir sugalvojo lietuvišką pavadinimą – liežuvį galima nusisukt). Originalus jos pavadinimas būtų rucola. Tai yra kažkas tarpinio tarp prieskoninių žolelių ir salotų. Nedideli pailgi karpyti sodriai žalios spalvos lapeliai turi šiek tiek kartoką, šiek tiek rūgštoką skonį su riešutų, garstyčių prieskoniu. Dažniausiai jos naudojamos salotoms – ypač tinka su sūriais, pomidorais. Bet jas galima dėti ir į karštus patiekalus – sriubas, troškinius, makaronus. Jei jas virsit, tai elkitės panašiai kaip su špinatais, dėkit pačioje virimo pabaigoje, kad jos nesuvirtų ir išsaugotų savo skonį ir formą.
Kita labai nebloga žolė yra sultenė. Ji panaši į pas mus populiariausias gūžines salotas, bet lapai jos mažesni, kiek storesni, tvirtesni ir sultingesni. Neveltui jos sultenėmis vadinasi. Skonis irgi kiek išraiškingesnis, turi neryškų riešutų poskonį.
Skanios ir lengvos vakarienės. Ramaus vakaro.
Linas
