Receptai

 

Patarimai

Atgal

Lietuviški šv. Velykų valgiai ir papročiai

Šv. Velykų rytas prasidėdavo nuo ėjimo į bažnyčią. Keli šeimos nariai likdavo namuose ir kol laukdavo grįžtančių iš šv. Mišių, ruošdavo šventinį stalą. Kuo jis būdavo gausesnis, tuo turtingesni metai laukdavo. Prie stalo sėsdavo tik visiems susirinkus.
Velykų stalas turi dvelkti pavasariu. Jį puošdavo rugių želmenimis, žibutėmis, samanomis, žemuogių lapeliais, beržo ar žilvičio sužaliavusiomis šakelėmis, karklais su kačiukais ir, žinoma, įvairiausiais raštais ir spalvomis išmargintais margučiais. Jie – naujos pavasariškos gyvybės ir augimo simboliai – dažniausiai būdavo dedami į suželdintų avižų ar miežių dubenį. Būdavo ir taip, kad iš kiaušinių Velykų eglutę darydavo: prie neilgos lazdelės pritvirtindavo vielos šakeles, kurios kiekviename gale išlenkdavo žiedą kiaušiniui įdėti.
Be margučių, keptas arba virtas kumpis ar karka būdavo labai populiarus Velykų valgis. Dar kiaulės kojos, kurias kartais į bulvių plokštainį įkepdavo, o kartais su ruginės duonos tešla.
Kai kuriose Lietuvos vietovėse per Velykas būdavo itin svarbu ant stalo padėti keptą kiaulės galvą ar visą ryžiais kimštą paršiuką. Duonkepėje suvyniotą į kopūstų lapus kepdavo kalakutą, virdavo ir šaltieną. Kai kur – ir sriubą – barščius su kumpiu ir troškintais kopūstais.
Per Velykas būdavo labai svarbu sūrio su kmynais pavalgyti – tada karvės būdavo pieningesnės. Aišku, ir pyragus kepdavo. Kuo pyragas aukštesnis, tuo šeimininkė geresnė.
Gerdavo Velykų midų, kuris dar rudenį ar žiemą būdavo daromas. Į užvirintą vandenį įdėdavo žiupsnelį susmulkintų aviečių stiebelių, paskui – medaus. Medui ištirpus ir skysčiui ataušus, leisdavo rūgti.
Vienas pirmųjų Velykų valgių buvo ir duona su druska kad niekad jų nestigtų, kad šeimoje būtų stiprybė. Kai jau visi susėsdavo prie stalo, margučius daužydavo – kiekvienas sau labiausiai patinkantį išsirinkdavo arba tėvelis kiekvienam po vieną padalindavo. Kieno margutis būdavo stipresnis, tam ir metai būsią geriausi. Iš kiaušinio lupimosi spręsdavo apie linų gerumą. Jei jie gerai lupasi, linai puikiai derės, turės stiprų pluoštą. Šventintų kiaušinių lukštus dažniausiai sumesdavo į ugnį. Taip buvo daroma, kad viščiukai, ančiukai, žąsiukai ir kiti maži naminiai paukšteliai lengviau ristųsi iš kiaušinių, greičiau iš žemės pašalas išeitų, greičiau susprogtų medžiai ir kiti augalai, kad
anksčiau pavasarį pradėtų kaltis jauna žolelė.

Mums smalsu, ar Velykų valgius, kuriuos valgydavo mūsų seneliai, valgote ir Jūs? O kokių Velykų tradicijų laikotės? Kaip per šventę atrodo Jūsų namai, stalas? Kas Jums yra svarbu? Pasidalinkite savo mintimis. Labai laukiame komentarų.


KOMENTARAI (2)

  • IKI
    2011-05-02 16:10:27
    Miela Rita, ačiū už gražius ir šiltus Jūsų prisiminimus, už pavasariškus linkėjimus. Smagu girdėti, kad puoselėjate senąsias lietuvių tradicijas. Linkime niekada jų nepamiršti, perduoti kitiems, dalintis. Gražaus Jums pavasario!
  • Rita Lokutijevskaja
    2011-04-20 17:55:08
    Sveiki! Sveikinu visus su artėjančiomis gražiausiomis pavasario šventėmis! Truputį pasidalinsiu savo prisiminimais iš vaikystės:). Man Velykos prisimena tokios: kvepiantys švara senelių namai, už abrazėlių užkištos verbos, apvalus stalas pagrindiniame kambaryje. Stalas užklotas balta linine staltiese, stovi indelis su žaliais kviečių daigais, molinis avinėlis, didelė pintinė su margučiais, buteliukas su šventintu vandeniu ir ryšulėlis sudžiūvusių varpų šventinimui. Prieš Velykas seneliai visada skersdavo kiaulę- gamindavo dešras, sūdydavo ir rūkydavo kumpį ir lašinius. Mėsą rūkydavome pirtyje. Gamindavo kepeninę ir šaltieną. Todėl ant velykinio stalo visada kvepėdavo išvirtas rūkytas kumpis. Prie mėsos visada būdavo krienai. Viena iš pramogų prie stalo- kas suvalgys, vienu kypu, didžiausią šaukštą pavasarinių krienų :), tas ir laimi:). Taip pat ant stalo visada būdavo didelis baltas varškės sūris, muštas sviestas ir Velykinis mielinis pyragas. O mums, vaikams, močiutė prikepdavo mažų mielinių ančiukų :). Kai susėsdavome prie stalo, senelis gausiai apšlakstydavo patiekalus ir visus susėdusius, šventintu vandeniu. Paskui nešdavo likusį vandenį į tvartą ir ten apšlakstydavo gyvulius, bei trobas. Pirmiausiai, kiekvienas, išsirinkdavome po savo "stipriausią" kiaušinį ir mėgindavome jo tvirtumą dauždami vieni su kitais. Bandydavome abu kiaušinio galus- ir smailąjį, ir bukąjį. Likęs stipriausias- nugalėtojas! Kiaušinius valgydavome su sviestu arba krienais. Kiaušinių ridenimas- buvo privalomas:) žaidimas, žaisdavo visi- ir maži, ir dideli :). Man Velykos- nepakartojama džiaugsmo, judesio ir šilumos šventė! Mūsų šeima palaiko senelių tradicijas. Nors parduotuvėse tikrai labai didelis ir skanus valgių pasirinkimas, bet Velykų stalui beveik viską gaminame patys- dešras, kumpį, kepeninę, šaltieną, būtinai krienus:), pyragus, sūrį ir t.t. Skirtingai negu anksčiau, dabar valgius gražiau papuošiame, padarome įvairesnių formų, pridedame įvairesnių prieskoninių žolelių, bakalėjos, gaminame įvairius padažus ir t.t. Tai priduoda Velykiniam stalui šventiškumo, naujoviškumo, bet esmės- nekeičia:), viskas būna labai skanu! Linkiu visiems margiausių ir stipriausių margučių :), kaip ir stiprios sveikatos, saulėtos nuotaikos ir skanaus Velykinio stalo!
Jei norite parašyti komentarą, prisijunkite .
 

Straipsnių kategorijos Straipsnių kategorijos

 

Populiariausi straipsniai Populiariausi straipsniai